Man labai patiko vienas Provokatoriaus linkas. Tiksliau - jo taikinys, kaip 5metis vaikas renka pinigus tam, kad apmokėt tėvui jo dienos uždarbį, kad tik tėvas pabūtų tą dieną su juo, o ne eilinį kartą - darbe. Taip kad dabar yra du dalykai - vaikas (dėmesys jam) ir karjera - dažniausiai bemiegės naktys, pastovios darbo dienos ir panašiai. В конечном итоге - gerai (net ne gerokai) sumažintas dėmesio kiekis aplinkiniams, įskaitant ir mylimus žmones. Dabar kur didesnė gyvenimo prasmė - pasiekti karjeros viršūnę ir mėgautis materialiais dalykais ar tiesiog dirbti normalų darbą (ne tokį, kad galą su galu vos sudurti) ir džiaugtis šeima? Ir galų gale - užsiauginti vaikus, kuriuos tu pažinotum ir kurie mylėtų tave, o ne tokius, kuriems jau nusibostų tavo dėmesio trūkumas ir tu jiems pasidarytum svetima?
Savęs realizavimas - jau kitas reikalas. Tokiu atveju tu po savęs palieki jei ne kažką-tai, tai bent prisiminimą - ar tai savo šeimos ar giminės rato, ar tai visos Lietuvos, o vėliau - ir žmonijos. Žiūrint, kur save realizuosi. Tai jau galima pavadinti dalį gyvenimo prasmės.
Seksas ir alkoholis - vienadieniai dalykai, bet malonūs.
O brendimas - nemanau, kad yra tai, kas atneša mąstymą apie tokį dalyką. Kartais ir pagyvenęs žmogus dar nežino, kam gyveno, gyvena ir planuoja gyventi (faktas, ne mintis).
Jei yra bent vienas žmogus, kuris
ir galvoja apie tave,
ir myli tave,
ir gerbia, tada jau gali jaustis laiminga. Man taip atrodo. O jei kažkoks pašalinis žmogus apie tave pagalvoja - tau tai suteikia laimės? Arba jei tave myli žmogus, kurio tu pakęst negali? Arba gerbia pavaldinys...
O gyvenimo džiaugsmas - tai dalykai, kurie suteikia malonumą ar šiuo atveju - ir net kančią - tau. Į taurę, ant kurios išgraviruota „gyvenimo prasmė“ dedant pykčius, džiaugsmus, barnius, draugiškumo apraiškas, meilę, neapykantą - viską, su kuo asmeniškai susiduri gyvenime - ji prisipildo tavo gyvenimo patirtim. O kai ji sudūžta, kai tavo gyvybė užgęsta? O tai - neprognozuojamas dalykas. Ar spėsi suvokti, ką tu turi toje taurėje? Ir kokius pėdsakus tai paliks aplinkai, kurioje tu gyvenai? Gal dėl to grožinė literatūra per amžius lieka populiari.
Gyvenimas trumpas - pakentėk truputį... Taip skaipe užsirašė vienas mano grupiokas. Pabandykim įsigilinti į mintį. Pirmas dalykas - kiek jis trumpas? Vieni žmonės miršta dar negimę (kontraceptikas - spiralė, persileidimas ar virkštelės poveikis gimdymo metu), kiti gyvena gerokai virš 100 metų. Kokia gyvenimo (egzistavimo) prasmė pirmojo varianto? Be „atnešti džiaugsmo ar baimės, pasibjaurėjimo (žiūrint, kokiom aplinkybėm atsirado) motinai“ kaip ir nieko. Žmogus - vaikas - žuvęs autoavarijoj. Kokia jo gyvenimo prasmė? Jos net nenustatysi. O susimąstyti tam vaikui tikrai neduota laiko. Nereto pagyvenusio žmogaus sau iškeltas klausimas - o kam aš gyvenau?... Du variantai - kapstytis po jo praeitį ir traukt faktus, kas galėtų atsakyti į tą jo klausimą, vėliau priskiriant jų visai visumai pavadinimą „vat to žmogaus gyvenimo prasmė“ ar konstatuoti faktą, kad jis tiesiog atėjo į gyvenimą, eina juo - ir viskas.
Man asmeniškai atrodo, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė ar bent jau kažkokia jos dalis - išlikti žmogum.