Lietuvos Renault klubas

www.renaultclub.lt
Dabar yra Pen Kov 29, 2024 01:06

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: Tre Rgp 26, 2009 17:48 
Atsijungęs
Dalyvis

Užsiregistravo: Tre Rgp 01, 2007 13:53
Pranešimai: 101
Miestas: Kedainiai
Laikinai negeriančiojo monologas


Anksčiau viskas taip gerai buvo. Kol gėriau. Vartojau. Lakiau. Pyliau. Ir koks kipšas sugundė užsikoduoti visiems metams! 365 dienoms! Niekada nežinojau, net nenujaučiau, kad laikas gali taip lėtai slinkti. Lėčiau už pastipusį vėžlį! Anksčiau, būdavo, atšventi Naujuosius, pradedi blaivytis, žiūrėk, jau ir vasario 23 – ioji: tarybinės armijos diena. O aš gi du metus atpyliau – nuo skambučio iki skambučio. Tik rimčiau pradedi švęst, žiūrėk, jau ir kovo pabaiga: mano ir dar kelių draugų gimtadieniai. Jau nekalbu apie tarsi sapne pralėkusią kovo 8 – ąją. Balandžio ir gegužės pirmosios, Joninės, geležinkeliečių diena… Ne, aš ne geležinkelietis – pažįstamo pavardė Šlagbaumas. Žydas jis, bet tokia proga įkalt neatsisako: ne kiekvienam likimas lėmė turėi tokią įspūdingą ir žinomą pavardę… Tai štai, pasisklaidai, paūliavoji, jau ir vėl Naujieji… Ech, taip žmogus ir leki, leki tarsi užsuktas, o kada gi gyvent? Va, dabar, anot uošvienės ir žmonos, gyvenu. Neduokdie toks gyvenimas – net didžiausiam priešui nelinkėčiau… Iš ryto atsikeli – galva lengva, tarsi pūkų, o ne smegenų prigrūsta būtų. Ir, kas blogiausia – neskauda, rupūžė! Visada sakiau ir sakysiu: neskauda tik tuščios galvos, o kas nors truputį smegenų turi, po gero baliuko tai pajunta! Rankos nedreba, iš burnos niekuo nedvelkia – tarsi koks lavonas būčiau. Ne, jūs tik pagalvokit – štai tokiame zombio stovyje ir į darbą turiu vykti! O darbe? Bendradarbiai taip draugiškai, jaukiai susibūrę rūkomajame pasakojasi savaitgalio nuotykius. Štai, Antanas buvo žvejyboje, prie ežero. Aišku, žvejoti nebuvo kada, todėl namo keliavo tokiam stovyje, kad turguje, vietoj šviežių karšių ir plakių, pripirko rūkytų plekšnių. Versija, kad netikėtai ežere atsirado jūrinių plekšnių uotas, gudriojo žvejo žmonai tikriausia būtų pasirodžiusi neįtikėtina, todėl Antanas, nusprendė nerizikuoti, o pasiremti mokslo galia: suradęs seną enciklopediją iškirpo paveiksliuką su plekšne ir gražiai užklijavo riebų karpio snukį. Aišku, žuvies aprašą paliko senąjį. Kad ir kaip nepatiklioji žvejo žmona stebėjosi, tačiau suabejoti enciklopediją rašiusių mokslo vyrų kompetentingumu, neįšdrįso. Mokslas jėga! Na, dėl bendros tvarkos moteris porą kartų petelne Antanui užvožė per makaulę, bet taip nedrąsiai, neužtikrintai… Apie galimybę ant laužo išrūkyt žuvis niekas net nebeužsiminė – tai tokia smulmena, palygynus su plokščiais, lėkštės formos karpiais… Kitas bendradarbis, Mindaugas, su kaimynu važiavo į užmiesčio sodybą. Šulinio kasti. Žmoniškai prisiragavę rugių nektaro – samanės, iškasė jie tą šulinį, tik kažkodėl už poros kilometrų nuo namo, miške. Matyt, ten ramiau – žmonos neburbia, o ir žemė minkštesnė… Kastuvais iškasti kelis kūbus žemių per vieną dieną – rimtas poelgis, tačiau sugebėti atsiridenti šešis betoninius rentinius į mišką - dalykas nesuvokiamas! Taip, žmogaus galimybės neturi ribų… O kas gi tas galimybes išlaisvino, sužadino? Samanė. Natūralus, lietuviškas energetinis gėrimas. Tik be taurino, o su raugintais agurkėliais ir rūkytais lašinukais. O dabar Mindaugas žada atsiprašyti iš darbo - reikia važiuoti pažadinti šulinyje vis dar tebemiegančio draugo. Abu ten buvo sumigę, tačiau Mindė pirmas atsibudo, išlipo, kopėčias ištraukė ir vejamas pareigos jausmo į darbą atlėkė. O čia jam kaimyno žmona paskambino: savo brangiausiojo neranda… Taip, būtina kuo skubiau pas jį nuvažiuoti, ko nors atsigert nuvežti, juk, taip, žmogus, šuliny betupėdamas ir iš troškulio numirt gali…

Vienu žodžiu, visi žmonės, kaip žmonės, tik aš vienas, drakula prakeiktas, jokio normalaus skysčio į burną nebeimu! Sveikinasi visi, tarsi su ligoniu – mandagiai, užjaučiamai. Šypsosi… Rupūžės. O man tik raudonuot belieka… ir laukti. Gera būtų laukti, jei niekas tyčia neerzintų, nesityčiotų! Štai, praeitą savaitę, bendradarbė Jolanta į talką pakvietė, bulvių kasti. Susirinko būrys mūsų nemažas, nuotaika ir oras geri, ko daugiau bereikia? Surinkom tas bulves per pusdienį, o Jolanta jau ir patalkį suorganizavusi: rauginti agurkėliai, naminis skilandis, bulviniai blynai, vienas – kitas aprasojęs buteliukas… Visi, kaip ir pridera, pradžiai po vieną šnitą išgėrė, po antrą ir į blynus kibo.. Na, maniau, kalsiu ir aš – kas bus tas bus! Jei jau mirti, tai su muzika, su taure rankoj ir agurku burnoj. Bet kut tau! Mūsų šalyje net ramiai numirti žmogui neduodama! Jolanta staiga prisiminė, kad aš „užkoduotas“, taurelę iš rankų plėšte išplėšė! Na, keli stipresni talkininkai mane laikė, o ji su pora kolegų taurę iš rankų rovė. Išplėšė, ragana, ir iškart gaivos stiklinę įgrūdo. Sakyčiau, ne taurelę, o širdį išplėšė… Taip su stikline rankoje visą vakarą ir pravaikščiojau – pirštus tarsi mėšlungis sutraukė. Stovėjau su ta gaiva, žiūrėjau kaip kiti degtinėlę ragauja ir ašaros man iš akių riedėjo. Apsikabinęs kibirą, žalias, neskustas bulves griaužti pradėjau… Kad tik nuoskaudą, kartėlį nuryčiau… Ir taip gaila savęs pasidarė, kad per užplūdusias ašaras nebemačiau nieko… Atsitokėjau tik tada, kai atnešė antrą šviežių bulvių kibirą. Pirmąjį jau buvau sugraužęs. O kaip širdį skaudėjo! Beveik, kaip žandikaulius… Po šios širdį drąskančios dramos su Jolanta nebesisveikinu.

O grįžimo iš darbo ritualas? Taigi, visi namo eina laimingi: dainuoja, gyvenimu džiaugiasi, širdį išlieja ir sielą gaivina! Ir alum, ir degtinėle tą sielą gaivina, užtat, kiek savyje atrandama tolerancijos, meilės! Štai, vakar du vyrai taip gražiai bučiavosi! Net nugriuvo. Iškart prisistatė mūsų viso kiemo bendrai prižiūrimi visiems gerai žinomos veislės šunys. Tik jie neįvertino nuvirtusių vyrų meilės antplūdžio jėgos, todėl buvo iškart apkabinti ir pradėti bučiuoti. Gal būtų ir žuvę dusinančiame, tačiau saldžiame meilės glėbyje, tačiau garsus inkšimas ir veriantis kaukimas trumpam išmušė vyrus iš pusiausvyros ir uodegas pabrukę sargiai movė tarsi kulkos. O aš juos suprantu… Vyrus, ne šunis. Tik gerai išgėręs, savyje gali atrasti neįtikėtinus klodus visaapimančios, nesavanaudiškos meilės. Juk mes visi vieno kraujo – ir aš, ir tu, ir šuo, net ir uošvienė… Na, dėl uošvienės gal kažkiek ir persūdžiau.

Mėnuo kankintis liko: ilgiausias mėnuo mano gyvenime! Tik dėkoju Dievui, kad jis teturės 30, o ne 31 dieną. Taip laukiamai akimirkai ruošiuosiu iš anksto. Degtinę jau nusipirkau. Alų, vyną ir brendį taip pat. Visko po 10 butelių: kad nepritrūkčiau. Viskas tvarkingai sukrauta svetainėje, užtiesta gražia raudona marška. Tarsi altorius koks. Kasdien, kai tik išpuola laisva valandėlė, nueinų į svetainę, atsargiai sulankstau maršką ir skudurėliu valau butelius. Taip švelniai valau, su meile… Kartais į mano šventovę užklysta žmona, ar mamytė, pfu, išvis suvaikėjau – uošvienė. Pasižiūri į mane, taip nerimastingai, tačiau nieko nesako. Tik pabandytų – suvalgyčiau gyvas! Tai jos kaltos dėl mano kančių – įtikino „pradėti naują gyvenimą”, užsikoduoti. Palaukit, laumės, o ypač tu, „mamyte“! Tuoj tuoj prasidės nauja era jūsų gyvenime. Pakentėkit truputį: 29 dienas, 8 valandas ir 17 minučių…!

_________________
Grand Scenic 1.9 dci 05
Laguna 2,0 dci 06
Scenic 1.9 dti 99
darius.saukaitis@dojusagro.lt
8-615-56934


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron

Nuolaida hostingui