Lietuvos Renault klubas

www.renaultclub.lt
Dabar yra Ket Kov 28, 2024 16:49

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: Šeš Rgs 08, 2012 20:36 
Atsijungęs
Dalyvis

Užsiregistravo: Pen Bir 18, 2004 10:10
Pranešimai: 214
Miestas: Vilnius
Laba diena,

bandysiu aprasyti savo kelione i Rumunija ir atgal. Gal kam nors tai pasirodys idomu. Tuo labiau, kad automobilis grynai Renaultinis - Espace III 2.0 8V benzinas/dujos.

*****

Vasara - atostogų metas. Po pavykusios pernai metų kelionės į Estiją (du Espace benzas/dujos, 6 zmones, siaip esu vaziaves daug ir tolimesniu kelioniu su auto, jei kam idomu), šiais metais nusprendėme patraukti truputėli toliau - į Rumuniją, valstybę Europos pietryčiuose, kuri ribojasi su Ukraina ir Moldova šiaurės rytuose, Vengrija ir Serbija vakaruose bei Bulgarija pietuose. Taip pat turi nedidelę pakrantę prie Juodosios jūros.

Kadangi grįžti galvojome per Ukrainą, maršrutas Rumunijoje buvo pasirinktas toks:
Satu Mare -->Baia Mare-->Sapanta-->Barsana-->Borsa-->Vatra Dornei-->Bistrica-->Reghin-->Sigishoara-->Brasov-->Bran-->Ploiesti-->Constanta-->Tulcea-->Galati. Sieną kirtome Galati-Gurgulesku punkte, pasirodo, kad tai Rumunijos siena su Moldova, kur vos uz keletos km kitas sienos perėjimo punktas - Moldova-Ukraina. Na bet apie viską iš eilės.

Iš Lietuvos išvykstame 08.15 d. Ekipažas - 4 žmonės (du vaikai, du suaugę), automobilis 98 m. Renault Espace, benzinas/dujos. Esame keliavę tokio tipo automobiliu (Espace II) ir anksčiau, gerai žinojome jo privalumus (ir trūkumus), kuriais ir naudojomės.

Pirma diena.

Lazdijuose Statoil degalinėje užsipilame pilną baką (49 ltr.) dujų - mūsų laukia kelionė per Lenkiją. Naudojame GPS (Garmin Nuvo), tad Lenkijos miestus pravaziuojame be jokio vargo, be to, kelių nuorodos leidžia įsitikinti, ar gps veda teisingu keliu. Aišku, Lenkijoje dairomės, kur lietuvių pulkai, apgulę prekybos centrus - kaip ir nepastebime. Gal dėl to, kad darbo diena... Taip pat stebime, kokios kuro kainos Lenkiškose degalinėse - mums aktualiausios dujos. Skaičiuodami ėmėme tokį santykį - 1 PLZ = 0.8 LTL. Teko pripažinti, kad kuras Lenkijoje pigesnis, nei Lietuvoje. Važiuojant tolyn nuo LT sienos, radome duju, kur litro kainos svyravo apie 2,50 PLZ.

Neskubant privažiuojame Rzeszow miesta. Pagal planą pradedame ieškoti nakvynės. Apsigyvename ** viešbutėlyje Iskra (ul. Dąbrowskiego 75, 35-040 Rzeszow, http://www.hoteliskra.pl), kuriame už apartamentus suplojame 170 PLZ (be pusryčių). Du kambariai, keturios lovos, dušas, tualetas, TV - ko daugiau bereikia.

Antra diena.

Pusryčiaujame iš namų paimtu maistu ir į kelią. Šios dienos tikslas - Sapantos miestelis , nuo kurio pradesime pažintį su Rumunija. Miesto pakraštyje pamatome užrašą - GAZ LPG 2,55 ir sukame papildyti. Pilant klausiu degalinės darbuotojo apie kainas - sako, kad artėjant prie Slovakijos, dujų kainos didės. Taip ir buvo.

Štai ir Slovakija. Prisiskaitęs internete apie Slovakijos kelių policiją, bėgu keisti zlotų i Eurus (Slovakijos valiuta - euras) ir pirkti kelių vinjetės. Pigiausia - 10 dienu - 11 EUR. Ką darysi, teko imti. Iki sienos su Vengrija nesutikome jokio policijos ekipažo, tai pasidarė truputį gaila tų 11 EUR.

Pervažiavę Slovakijos -Vengrijos sieną, suku i Shell degalinę aiškintis dėl vinjetes. Degalinės operatorius paaiškina, kad vinjete reikalinga tik tokiu atveju, jei važiuosiu autostrada, ir atsinešęs Vengrijos kelių žemėlapi, parodo - jei vaziuosiu siuo keliu - vinjetes reikia, jei kitokiu - ne. Nusprendžiu vinjetės nepirkti. Jos ir neprisireikė.

Pagaliau, privažiuojame Rumunijos sieną. Pasienio pareigūnas paprašo pasų (Rumunija nepriklauso Šengeno erdvei), garsiai perskaito visų vardus, po to pasikviečia dar vieną - matyt viršininką. Šis dar sykį patikrina pasus ir pasako, kad nepamirščiau įsigyti vinjetės. Mes Rumunijoje.

Dairomės į šalis išpūtę akis - tikėjomės pakelėse pamatyti tuntus čigonų, vaikų, prašančių išmaldos ar pan. Nieko panašaus. Vinjetę nusiperkame tik trečioje degalinėje (prieš tai dvejose nebuvo galimybės įsigyti). Pirmą kartą Rumunijoje išbandau, ar veikia mano lietuviška Viza Electron kortelė, atsiskitant už vinjetę - viskas OK. Apžiūriu vinjetę - paprastas čekis su barkodu, kur nurodytas automobilio numeris ir dienų skaičius, kiek galioja vinjetė. Ant kasos čekio randu malonią smulkmeną - parašyta, kad 1 EUR = 4,55 RON.

Įvažiuojame į Satu Mare. Dairomės bankomato, reikia grynųjų, pradžiai, kad galėtumėme susimokėti už nakvynę. Radau bankomatą, bandant išsiimti grynųjų - ekrane pasirodo užrašas - tipo jūs norite išsigryninti xxx RON, pagal šios dienos kursą nuo sąskaitos jums bus nurašyta yyy Lt. Jei sutinkate, spauskita Accept, jei ne - Cancel. Smulkmena, bet maloni. Užbėgant už akių pasakysiu, kad Rumunijoje tokią info gaudavau visuose bankomatuose, kur bandydavau išsigryninti pinigų.

Įspūdį padarė namai. Miesto priemiesčiuose išstatyti tokio dydžio nameliai, kad pas mus dar reikia paieškoti. Pagrinde 3-jų aukštų, didžiausio ploto, ir daug kur matosi, kad statoma ir toliau - priestatai ar net tokio pat dydžio namai su bendra siena. Pradėjome galvoti, kokios rumunų pajamos, kad gali sau leisti tokias statybas. Vietovė kalnuota, jokių pramonės objektų nematėme. Taip pat nustebino automobilių gausa ir jų naujumas. Aišku, kur ne kur matėsi ir senutės Dacios, bet didžioji dalis - nauji ir apynauji automobiliai. Dacia Logan by Renault įvairių modifikacijų - rumunų vietinis produktas, matyt nėra labai brangios.

Bevažiuojant už miesto patenkame į kamštį. Kadangi kelias siauras ir vingiuotas, kyla į kalną, serpantinai, galvojome, kad įvyko avarija, ir dabar pamatysime kokį nors vilkiką įsirėžusį į kalno šlaitą ir užtvėrusį kelią. Deja - pasirodo kamščio kaltininkas - šalia kelio stovinčiame motelyje vykstančios vestuvės (ketvirtadienis ?). Aikštėje prie motelio jau stovi koks pusė šimto automobilių, prie įvažiavimo reguliuotojas tikrina įvažiuojančių į motelį kvietimus ir nurodo, kur statyti auto. Neblogai pradėti švęsti vestuves - nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Vėliau kelionėje bandydami ieškoti nakvynės keliuose moteliuose gavome atsakymus, kad motelis užsakytas - vestuvės (berods buvo antradienis). Na...

Beaptarinėdami kelią, serpantinus ir kam rumunams reikalingi tokie gigantiški namai, privažiuojame šios dienos kelionės tikslą - Sapantos miestelį. Ieškodami nakvynės, užsukame į pirmą pasitaikiusį miestelyje pensioną - vietų nėra. Pensiono gyventojas laužyta anglų kalba paaiskina - nepergyvenkite, šioje gatvėje dar bent šeši pensionai, nakvynę tikrai rasite. Ir tikrai - pavažiavę truputį matome moterį, sėdinčią ant suoliuko prie įvažiavimo į kiemą. Nutariame paklausti dėl nakvynės. 20 EUR arba 90 RON ir jau sėdime jaukioje keturių miegamų vietų patalpoje, kurioje yra dušas, tualetas, TV ir atskras įėjimas. Kieme didelė pavėsinė su keliais stalais ir suolais, mangalas, supynės. Kiek supratau, mes buvome pirmieji svečiai, po to privaziavo dar trys automobiliai - vienas su lenkiškais numeriais, kiti du su rumuniškais.

Truputį informacijos apie rumunų namų struktūrą. Sklypeliai, kur stovi namai, pas juos siauri, bet ilgi. Kaip taisyklė, prie gatvės stovi normalus gyvenamasis namas, toliau gilyn į kiemą prie namo sienos prilipdytas žemesnis pastatas, prie jo dar žemesnis ir t.t. Pas kai kuriuos matėme, kad paskutinis pastatas - tai tvartelis, kuriame laikomos avys ar ožkos. Kai baigiasi pastatai, visa likusi sklypelio dalis - kiemas ar sodas.

Trečia diena

Atsikėlę iš ryto pas šeimininką klausiame, kaip pasiekti lankytiną vietą, dėl kurios čia atvaziavome - linksmasias kapinaites. Bėda, kad šeimininkai nekalba jokia kita kalba, išskyrus rumunų. Išgelbėja mano internete surastas ir atsispausdintas Kelionių vadovas apie Rumuniją, kuriame randu aprašytą šią vietą su pavadinimu rumuniškai. Parodau šeimininkui, jis man nurodo kryptį ir suprantu, kad bus nuoroda. Papusryčiavę vis dar iš savo atsargų sėdame į automobilį ir riedame į linksmasias kapinaites. Jų neaprašinėsiu, apie jas galima pasiskaityti kad ir čia: http://www.explorra.com/attractions/the ... panta_8875

Sekantis kelionės tikslas - Barsanos kaimelis ir jo medinis vienuolynas. Na, įspūdį padarė. pastatų kompleksas, pastatytas vien tik iš medžio, ir, man atrodo, statyboje minimaliai naudotos vinys. Gražiai sutvarkyta aplinka. http://en.wikipedia.org/wiki/B%C3%A2rsana. Apskritai, šiame Rumunijos regione labai daug medinių bažnyčių.

Mus kamuoja viena problema - neturime normalaus Rumunijos kelių žemėlapio. Jį nusipirkti, pasirodo, ne taip paprasta. Dėl to pasikliaujame dar 20 a. 8-ajame dešimtmetyje išleistu Europos kelių atlasu, ir jo vedami važiuojame į Sigišoarą per ... Barsą. GPS, iš pradžių primygtinai reikalavęs "kaip tik bus galimybė, apsisukti" po keliolikos km vedė mus kalnų keliukais Barsos ir Vatra Dornej kryptimi.

Važiuojame kalnų keliais, čia kildami į kalną, čia leisdamiesi nuo kalno. Kelias vingiuotas, siauras, vairuoti reikia dėmesingai, nes kartas nuo karto iš priekio pasitaiko kokia nors fūra ar miškovežis, bet daug ką atperka Karpatų grožis, kurį gali stebėti per langus. Na, ir šilumos pakanka - kalnuose termometras rodo apie 20 Celscijaus. Pravažiavę kokią valandą pradedame galvoti, kur kalnuose rasti kokią nors kolonėlę, kur užsipilti dujų (paskutinis pylimas buvo Lenkijoje, Rzeszowe). Dar po kiek laiko nusprendžiame, kad bus gerai, jei rasime bet kokią kolonėlę :). Deja, dujos baigiasi greičiau ir mums gabaliuką tenka pavaziuoti, naudojant bake esančias benzino atsargas. Ir štai, eiliniame kaimelyje matome degalinę su LPG. Litro kaina - 3,80 RON (!!!) (skaičiavome pagal kursą 1 RON - 0,8 Lt). Pilu pilną baką (49 Ltr) ir varome toliau. Pakeliui užsukame į statomą (ar restauruojamą) vienuolyną sielai apraminti. GPS rodo aukštį 2300 m virš jūros lygio. Tai aukščiausias šios dienos kelionės taškas. Privažiuojame Vatra Dornej ir statome sau tikslą - žūt būt gauti Rumunijos kelių žemėlapį. Miesto supermarkete jo nerandame, neranda ir salės darbuotojas, kuris nubėga net į vietinį sandėliuką pasitikslinti. Nors Bucharešto žemėlapių - kiek tik nori. Na ką gi, važiuojame toliau, užsukame į kiekvieną normalesnę degalinę ir pagaliau, LUKOILe pamatome net tris skirtingus žemėlapius. Imame pigiausią - 21 RON ir atsivertę šios dienos maršrutą matome, kad padarėme didžiulį lanką. Bet prisižiūrėjome į kalnus, aš patyriau važiavimo kalnų keliais ir serpantinais pamoką (ne paskutinę).

Kadangi jau vakaras, dairomės nakvynės. Už Bistricos randame motelį *** MYA (hotelmya2@yahoo.com), kur susitariame su administratoriumi, kad už du dviviečius kambarius jam sumokėsime iš viso 110 RON. Aišku, pinigai neapskaitomi, keliauja tiesiai i vaikinuko kišenę. Kambariai normalūs, visur dušas, WC, TV. Truputį nustebino, kai pamatėme, kad koridoriuje (prie kambarių durų) daug kas palieka savo avalynę ir kambaryje vaikšto be jos. Ir niekas avalynes nevagia !!! Mes, aišku, nerizikavome.

Naktį miegą keletą kartų sudrumsčia traukinių keliamas triukšmas ir signalai. Ryte pasižiūriu pro langą - palei pat hotelį eina geležinkelio bėgiai.


Jei kam nors idomu, bus toliau...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Šeš Rgs 08, 2012 21:04 
Atsijungęs
Klubietis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Gru 27, 2007 01:34
Pranešimai: 1906
Miestas: Kaunas
įdomu!

_________________
Safrane 3.0


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Šeš Rgs 08, 2012 22:43 
Atsijungęs
Klubo prezidentas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 03, 2005 09:11
Pranešimai: 13693
Miestas: Šiauliai
Mums irgi...laukiam tesinio :victory:

_________________
Ex Espace II ir IV
Ex Clio II
Clio IV Grandtour
Ex Megane IV Grandtour
AUSTRAL ESPRIT ALPINE :)


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Sek Rgs 09, 2012 09:23 
Atsijungęs
Klubietis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Sek Kov 11, 2007 23:19
Pranešimai: 638
Miestas: Marijampolė
:victory: liuks

_________________
Renault Espace II 2.2 1993[i]CBU **8 su dideliu lipalu ex
Renault Scenic 1.9 DCI 2002 GNT 791 be jokiu lipalu ex
Skype:gincaa
Tel:+37065625382TELE2


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Sek Rgs 09, 2012 16:00 
Atsijungęs
Dalyvis

Užsiregistravo: Pen Bir 18, 2004 10:10
Pranešimai: 214
Miestas: Vilnius
Tęsinys...

Ketvirta diena

Įsigijus Rumunijos žemėlapį, be didesnių problemų pasiekiame sekantį kelionės tikslą - Sigišoaros miestuką http://en.wikipedia.org/wiki/Sighi%C8%99oara. Užeiname į turizmo informacijos centrą (pasirodo, ir Rumunijoje toks egzistuoja), gauname nemokamai bukletų ir miesto žemėlapį, kur sužymėtos lankytinos vietos. Pagal jį apžiūrime senamiestį (ko gero, visas miestas yra senamiestis), pasikeliame į pilies bokštą, iš kur visas miestas kaip ant delno. Gausybė čerpinių stogų ir siaurų gatvelių. Šiame mieste gimė Vladas Drakula, Rumunijos valdovas, žinomas savo žiauriais darbais. Tą patvirtina lentelė, prikalta prie vieno iš senamiesčio namų. Senamiestis labai mielas, toks tikras, neremontuotas, nedažytas, atrodo persikeli į senus laikus.

Užsipilame dujų - 1 ltr 3,06 RON (Palyginkite su kaina kalnuose).

Sekantis tikslas - Brašovas, tiksliau miestelis Bran, kur yra taip vadinama Drakulos pilis. Pasivaikštome po Brašovo senamiestį, pagrindinę aikštę ir nuo jos vedančiomis gatvelėmis, kurios pilnos pristatytos lauko kavinių staliukų, nusifotografuojame miesto pavadinimo fone. Miesto pavadinimas išstatytas aukštai kalne, tokio stiliaus, kaip Hollywood.

Bevaikštant ir besidairant gimsta idėja - reikia suvalgyti kokį nors rumunišką patiekalą. Suvirstame visi į kažkokią kavinę valgyklą, kur galima apžiūrėti visus patiekalus. Padavėjos maloniai rumunų kalba aiškina, kuris patiekalas iš ko pagamintas, bet, mes kadangi rumuniškai nesuprantame, renkamės pagal išvaizdą.

Visų pirma - reikia paragauti sriubos (Čiorba). Aš išsirenku kažkokią baltos spalvos sriubą, kiti pasirenka kitokią, panašiai atrodančią kaip guliašo sriuba ar kažkas tokio. Na ir po mėsos gabalą su kažkokiu padažu ir keptomis bulvėmis.

Mano sriuba (balta) pasirodė beesanti kažkieno skrandžių sriuba. Tik prikišus nosį trenkė toks specifinis kvapelis, kad ją valgyti buvo galima tik sulaikius kvėpavimą. Visiems labai buvo įdomu, kaip aš tą sriubą įveiksiu, buvo sunku, bet, visą dieną nevalgius, įveikiau. Visą, net su skrandžių gabalais, kurių, pasirodo, neįmanoma sukramtyti, gerai, kad supjaustyti buvo plonomis juostelėmis. Šiaip ne taip įveikęs sriubą, ėmiausi antro patiekalo - ir čia mėsa gumos pavidalo.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jokių liekamųjų reiškinių po šio pavalgymo niekam nebuvo, skrandžiai nestreikavo.

Brašovo centrinėje aikštėje radome turizmo informacijos centrą, bet jis jau nebedirbo (apie 7 val. vakaro jų laiku, o jų laikas toks, kaip Lietuvoje).

Toliau traukiame i Bran, pakeliui mastydami, kur miegosime. Pravažiuojame tokią vietovę Poiana Brašov, kuri, tikriausiai yra žiemos sporto šakų mėgėjų susitikimo vieta ir kurortas. Pilna poilsio namų, viešbučių, motelių, hotelių ir ko tik širdis geidžia. Matosi padarytos slidžių trasos ir keltuvai, kurie kažkodėl veikė (matyt, kėlė į kalną žmones).

Privažiuojame Bran, nakvynės pasirinkimas didžiulis, tik mus riboja finansai. Vakarėja, jaučiasi, kad prasideda naktinis gyvenimas. Perskaitome ant tvoros užrašą - Vampyrų kempingas - ir sukame į jį. Reikia gi išbandyti naują palapinę, kurią įsigijome specialiai šiai kelionei.

Kempingas (http://www.vampirecamping.com/) už 70 RON (automobilis, 4 personos, palapinė) pasirodė visai nebloga vietelė. Suskirstytos vietos, yra privesta elektra, jei turi atitinkamą laidą, dušai, tualetai bendri, bet labai tvarkingi. Matosi, kad susirinkusi rimta publika, elgiasi tvarkingai, sutemus niekas netriukšmauja, garsiai muzikos neleidžia, alkoholio nevartoja. Pasistatę palapinę ir apsižiūrėję, ar neslankioja kokie benamiai šunys, nuėjome miegoti.

Penkta diena

Pusryčiai (paskutinės namų atsargos) ir mes pakeliui į Drakulos pilį. Ši pilis kaip ir kelionės vinis, dar viena vinis - Transfegerešano kelias.

Atvykstame anksti ryte (apie 9 val.). Aišku, aplink pilį mokamos stovėjimo vietos, bet mes nebijome pasivaiksčioti ir randame nemokamą vietą automobiliui pasistatyti truputėlį toliau. Eidami pastebime automobilį su lietuviškais registracijos numeriais. Mes ne vieni.

Prie kasos keli žmonės, nusiperkame bilietus ir pirmyn.

Pati pilis įspūdinga, gera ekspozicija, radome paminėtą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vardą. Žmonių daugėja, bet mes jau pilį apžiūrėjome, prisifotografavome, leidžiamės žemyn. Šalia pilies yra parkas, kuriame galima pasivaikščioti ir pilį pamatyti iš toliau.
Išėję iš pilies apsidžiaugiame, kad atvykome anksti - dabar eilė prie kasos ištįsusi per pusę šalia esančio suvenyrų turgelio. Paslankiojame po jį, nusiperkame suvenyrų - puodelių su pilies atvaizdu (6 RON) sau, maikučių su pilies atvaizdu (25 ir 18 RON) ir apyrankių (5 RON) jaunimui. Akis užkliūva už kioskelio, kuriame kepa ir parduoda saldžius skanėstus - tešlą vynioja ant volo, volas sukasi ir tešla apkepa, po to ją visą apibarsto įvairiais skanumynais ir nuima nuo volo. Gaunasi toks tuščiaviduris daiktas - kaip sausainis, jį gali laužti ir po truputį vartoti (10 RON).

Pabuvę Bran grįžtame gabaliuką keliu į Brašovą. Šiandien mūsų laukia dar viena atrakcija - važiavimas Transfegerešano keliu http://en.wikipedia.org/wiki/Transf%C4% ... 83%C8%99an . Šio kelio ilgis apie 100 km, vingiuoja jis per kalnus šiaurės pietų (arba pietų šiaurės) kryptimi. Jis buvo statomas 1970-1974 m. kariniais tikslais, greitesniam kariuomenės perkėlimui per kalnus.
Prie posūkio į kelią Lukoil degalinė - pasipildom dujų - 1 ltr po 3,18 RON.

Mes važiavome šiaurės pietų kryptimi. Galiu teigti, kad ši kryptis yra geresnė, nes visas kelio cinkelis yra būtent šiaurės kalnų pusėje. Tik pradėjus važiuoti, ant asfalto pasirodo užrašai "Road to Hell", "Road of Death" ir panašūs, kurie nuteikia, patikėkit. Jei kalnų papėdėje važiuojant keliu užrašai atrodo perdėti, pavažiavus aukščiau, pradedi galvoti, kad jie pilnai atitinka kelio dvasią. Siauras kelias, visą laiką serpantinais kylantis į kalną, daug kur be apsauginių tvorelių, kai važiuoji ta puse kelio, kada kalnas tau iš kairės, o iš dešinės tokia nebloga praraja, adrenalino gauni pakankamai. Aišku, yra aikštelės, kur gali sustoti, pasigrožėti gamta, apačioje pamatyti nuvažiuotą kelią, o pakėlus galvą pažiūrėti, kiek dar tau liko važiuoti iki viršaus ir mintyse savęs paklausti, kokio velnio? Pakeliui pilna vietinių, kurie palikę automobilius eina pasivaikščioti kalnų takeliais, matėme ir šokinėjančius nuo kalnų žemyn parašiutininkus su sportiniais parašiutais. Yra ir lyno kelias, kuriuo galima pakilti ar nusileisti apžiūrint kelio atkarpą. Tik vagonėliai ten retai kursuoja, berods kas 30 min. Daug žmonių su palapinėmis, tiesiog poilsiauja, kepa mėsas ir pan. Vienu žodžiu, gyvenimas verda.

Kildami į kalną matėme, kaip keliose vietose kalnuose virto dūmai, iš pradžių jie buvo aukščiau mūsų, po to mes pakilome aukščiau jų, bet dar neprivažiavome kalno viršūnės.

Aišku, kaip gi tokiame kelyje ir be kamščių. Pakilus ganėtinai aukštai, kai jau galima matyti visą nuvaziuoto kelio grožį, visa virtinė automobilių sustojo. Prieš mus - linksma kompanija su kokia tai 1970 m. Dacia (bent taip atrodo). O prieš ją - senukas su UAZ viliuku. Matosi, kad jiems stovinėjimai ne į naudą: Daciai pradeda virsti garai is po kapoto (iš pradžių manėme, kad vairuotojas rūko), o viliukui, kad pajudėti į kalną, reikia pariedėti atgal. Eilinį kartą sustojus Dacios vairuotojas išlipa iš automobilio, atidaro kapotą, pažiūri, uždaro, užsirūko ir sėda atgal. Dar po poros sustojimų Dacia įsuka į atsiradusią vietą pakelėje, mes pravažiuodami matome, kaip stipriai virsta garas ir aušinimo skystis virdamas bėga per sparno viršų.

Blogiausia stovėti yra tada, kai pataikai sustoti ant serpantino - ganėtinai statu.

Privažiavome kamščio priežastį - lyno kelio viršutinė aikštelė, kur be proto daug automobilių ir sustatyti jie, aišku, nelabai tvarkingai, užgriozdindami ir taip siaurą kelią.

Pravažiavome apie 1 km ilgio tunelį ir pradėjome leistis žemyn. Po to privažiavome dirbtinį ežerą, kuris susidarė užtvenkus kažkokią upę. Užtvanka tai įspūdingo dydžio, gausiai lankoma žmonių. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vidraru_u%C5%BEtvanka

Užtvanką saugantys kareiviai, matyt, iš neturėjimo ką veikti, reguliuoja eismą ir tvarką stovėjimo aikštelėje, kuri nemokama. Nusipirkome virtų kukurūzų burbuolių (1 vnt – 4 RON). Man jos labai skanios.

Važiuojant žemyn, jau nebe taip įdomu, o ir kelias ramesnis. Pakeliuj matosi nebrangių nakvynės vietų, bet mes nusprendžiame, kad dar anksti ir važiuojame toliau link Bucharešto, tikėdamiesi rasti nakvynę ten. Deja, mūsų planai nepasitvirtino, pigios nakvynės dingo ir mums teko nakvoti automobilyje kažkokioje aikštelėje prie Bucharešto apvažiavimo.

Šešta diena

Šios dienos tikslas – pasiekti Konstantą ir pamirkyti kojas Juodojoje jūroje. Važiuojame taip vadinamu Bucharešto apvažiavimu – siauras kelias, aplink kalnai šiukšlių, netoliese matosi nemažas savartynas. Prieš įvažiuojant į autostradą įsukame į Lukoil kolonėlę, pasipildom dujų (1 ltr - 2,98 RON). Įsukam į autostradą – kelias puikus, max leistinas greitis 130 km/h. Pakelėje pamatę benzokolonėlę su kavine, užsukam atsigerti kavos. Aikštelėje pilna automobilių, kuriuose jų keleiviai praleido naktį – žmonės tvarkosi, pakuoja visokius miegmašius ir pan. Užeinu į kavinę kavos, pakeliui dar ir pavyksta nusiprausti tualete. Viskas labai tvarkinga ir švaru, nors žmonių – daugybė.

Lauke tolėliau stovi mūrinis pastatėlis, pagal žymes ant durų nustatėme, kad tai dar vieni tualetai, matyt, specialiai pastatyti tiems, kas nakvoja automobiliuose, kad neslankioti į kavinę. Nors aikštelė didelė, ne vien lengvosioms, bet ir sunkvežimiams, šiukšlių nematyti, pristatyta šiukšlių maišų, o ir degalinės ir kavinės darbuotojai vaikšto aplinkui ir daro tvarką.
Pasigailėjome, kad naktį praleidome ne šioje aikštelėje.

Pasistiprinę kava ir kavinėje įsigytais sumuštiniais važiuojame tolyn. 8 val. ryto, o už lango temperatūra +25. Nuteikia optimistiškai. Kalnų nematyti, prasideda lygumos. Pakeliui matome dar kelias tokio tipo aikšteles, kaip aprašinėjau anksčiau.

Eismas intensyvėja. Vaziuojame max leistinu greičiu (130), o antra juosta nenutrūkstamu srautu mus lenkia vietiniai. Anksčiau rašiau, kad keliais rieda daug naujų automobilių. Važiuojant autostrada, įspūdis tik sustiprėjo. Ne vien rumunų Dacios, daug tokių automobilių, kaip Audi Q7, BMW X5, X6, o VW Touareg juokais praminėm „rumunų audi“ – tiek jų daug sutikom. Espace III mačiau kelis – su prancūzų registracija. Espace IV nemačiau nei vieno.
Dalis autostrados iki Konstantos dar tiesiama, GPSo žemėlapyje tos dalies nėra. Pagrindinis srautas važiuoja nauju keliu, kartu ir mes. Ir štai privažiuojame Konstantą http://en.wikipedia.org/wiki/Constan%C8%9Ba .

Miestas pasirodė ne toks jau didelis, kaip galima įsivaizduoti, nors jis ir didžiausias Juodosios jūros uostas, ir vienas iš didžiųjų Europos uostų. Auto pasistatėme prie pat senojo centro – Tomis. Kelionių vadove skaičiau, kad Konstantos miesto pradžia buvo miestas Tomis, kuris įkurtas labai seniai, kažkiek amžių prieš Kristų. Yra išlikę to miesto griuvėsiai. Prieš pora metų teko lankytis Kryme, Sevastopolyje (irgi su Espace, tik II). Sevastpolis taip pat turi panašius griuvėsius – Chersones. Tai va, Tomis, palyginus su Chersones – niekis. Aikštėje pamėtyta keletas nuolaužų ir iškaltas užrašas. Vaikštant po miesto centrą, kartas nuo karto pamatydavome kokią kolonos nuolaužą su pritvirtinta šalia lentele, kurioje parašyta, kad tas daiktas irgi iš Tomio laikų.

Aplankėme krantinę. Krantinė visa pristatyta lauko kavinių, kurios dirba, bet lankytojų nei vieno. Gal tikrasis gyvenimas verda vakarais ir naktimis? Atsigėrėme kavos, kokteilių, barmenė leido pasikrauti mob. telefoną (pamiršau iš namų paimti automobilinį pakrovėją). Mieste, aišku, radome eilinę vilkės skulptūrą su Romulu ir Remu. Nusipirkome SD kortelę į fotoaparatą – 35 RON (4 GB Kingston).

Kadangi esame prie jūros, reikia nusimaudyti. Sėdame i automobilį ir važiuojame į Konstantos priemiestį Mamaia. Matosi, kad įvažiavimas mokamas, bet tuo metu kažkodėl neveikė.
Priemiestis yra tokiame kaip ir iškyšulyje, siaurame ir ilgame. Kelias eina pakraščiu, plotai į jūros pusę užstatyti poilsio namais ir įrengtais smėlio pliažais, stovi vandens parkai. Virš pliažų ir poilsio namų nutiestas lyno kelias, kur sedint vagonėlyje, galima apžvelgti Mamaia iš viršaus. Prie gatvės stovi daugybė žmonių ir mojuoja ištiestoje rankoje rodydami raktus. Matyt taip parodo, kad nuomoja gyvenamą plotą.

Įsukame į gatvelę, kuri mums atrodo, veda prie jūros. Ir neapsirinkame. Privažiuojame iki pat pliažo tvoros. Prie tvoros tvarkinga stovėjimo aištelė, nemokama, apytuštė. Statome auto ir pro vartelius – į pliažą. Pliažas smėlio, žmonių nedaug, prie vartelių įsikūręs baras, kur gali gauti visokio gėrimo. Prie vandens sustatyti plastmasiniai gultai, imk ir naudokis. Kiek tolėliau nuo vandens – pastatytos tokios pavėsinės be sienų, o tik su nendriniais stogais. Viduje medžiaginiai čiužiniai maždaug 2mx2m. Labai patiko – atėjai, susidėjai daiktus, jei nenori būti saulėje – eini po stogeliu. Pirma mintis buvo, kad reikės už tai mokėti, bet – prabuvome geras kelias valandas ir niekas nieko. Mačiau, kaip baro patarnautojas ėmė iš vienos šeimos pinigus, bet nusprendžiau, kad dėl to, kad į pliažą atėjo su dideliu šunimi, kuris kartu su vaikais maudėsi jūroje. Palangoje su šunimis į pliažą tikriausiai negalima?

Vanduo labai šiltas ir dugnas smėlėtas, kaip Palangoje. Tik bangos žymiai didesnės. Vaikams tai buvo atrakcija.

Pasibuvę prie jūros, traukiame toliau pro Tulcea link Galati, kur galvojome persikelti per Dunojų ir papulti į Ukrainą. Kaip mes klydome...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Ant Rgs 11, 2012 14:15 
Atsijungęs
Dalyvis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Sek Vas 01, 2009 21:17
Pranešimai: 1122
Miestas: Kapsukas
tikrai įdomu :D

_________________
Espace IV 1,9 dci 85 kw 06 m. expresion
Espace IV 1,9 dci 88 kw, 03 m. pilkas (ex)
Espace II 2.2l, LPG, 96m., LIMITED, mėlynas (EX)


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Sek Spa 07, 2012 19:30 
Atsijungęs
Dalyvis

Užsiregistravo: Šeš Kov 01, 2008 23:06
Pranešimai: 1202
Miestas: Marijampole
laukiame tęsinio......juk dar ne namuose. :D

_________________
Espace IV, 2,2 dci (Initiale)


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: Ket Spa 25, 2012 22:20 
Atsijungęs
Dalyvis

Užsiregistravo: Pen Bir 18, 2004 10:10
Pranešimai: 214
Miestas: Vilnius
Tęsinys...

Kelias iki Galati jokių problemų neatnešė, išskyrus tai, kad kažkokiame kaimo keliuke mostelėjome į duobę ir pametėme dekoratyvinį rato gaubtą. Stojam ieškoti – vietinis, važiuojantis dviračiu, įdėmiai nužiūrėjo mus, vaikščiojančius po griovį šalia kelio. Keistas dalykas – gaubtą randame, bet plieninio žiedo, kuris yra gaubto viduje – ne. O be jo plasmasė nesilaiko ant ratlankio. Truputį nuliūdęs, nes matosi surūdijęs ratlankis, metu gaubtą į bagažinę ir judame toliau.

Galati pasiekiame pavakare. Tiksliau, ne Galati, o Dunojaus krantą. Miestas – kitame krante, tilto nėra, yra – keltas.

Jei kas įsivaizduoja, kad keltas yra tokio tipo, kaip keliantis is Klaipėdos į Neringą, tai truputį apsirinka. Šis keltas – tai padidinta kopija kelto, kuris kursuoja per Nerį Čiobiškyje, Širvintų rajone. Keltu keliasi ir lengvieji, ir fūros. Kai fūra užvaziuoja ant kelto, jis taip nusėda, kad lengvoji gali užvažiuoti tik tada, kai prie krašto padedami rastai, kurie truputį sumažina lygių skirtumą. Kelte zuja pora reguliuotojų, kurie išskirsto automobilius taip, kad svoris pasiskirstytų daugmaž tolygiai. Man liepia privažiuoti galu prie pat kelto krašto.

Na, mes jau ant kelto. Sumokame 22,50 RON už auto ir 4 žmones ir laimingai pasiekiame kitą krantą. Mažoji dukra truputį prisibijo stovėti, nes kelto kraštus riboja tik grandinės ir nedidelės tvorelės, padarytos iš vamzdžių. Po to įsidrąsina, paima persiką, kurį pasiūlo pagyvenusi moteriškė, sėdinti už juodo BMW X6 vairo (vėl pagalvojau, kiek jų čia daug).

Išvažiuojame iš kelto, ir mes Galati. Miestas didokas, net yra tramvajai. Devinta val. vakaro, miestas ruošiasi naktiniam gyvenimui – pilna žmonių, automobilių. Ne dyvai, čia pat siena.
Pradedame ieškoti nakvynės. Aišku, nerandame, ir nelabai stengiamės rasti. Sprendimą priimame tokį – pernakvosime aikštelėje prie didelio prekybos centro, ryte išleisime jame likusius rumuniškus pinigus ir persikelsime per sieną. Taip ir buvo. Naktis praėjo ramiai, neskaitant šunų, kurie prisirinko į aikštę, lojimo ir puldinėjimo vienas kitą.

7 diena

Ryte nusiperkame prekybos centre rumuniškų saldainių (lauktuvėms), maisto ir traukiame link sienos. Miesto pakrašty sustojame prie turgaus, kur nusiperkame daržovių (paprikos, pomidorų). Turgus didelis, didesnė dalis pardavėjų prekiauja tik urmu (nuo 20 kg). Man iškilo klausimas, kas perka ir kam, nes supermarketuose daržovės ir vaisiai iš ten pat, kaip ir Lietuvoje - Ispanija ir pan.

Pagaliau atvykstame prie sienos. Rumunijos pusėje net niekas neišėjo pažiūrėti, kas čia važiuoja. Stojame į eilę, kuri skirta ES piliečiams. Prieina pareigūnas, kurio forma man pasirodo keistoka. Paduodu dokumentus, rusiškai paklausia, iš kur ir kur važiuojame, ar pirmą kartą važiuojame per šį postą. Aš, aišku, drąsus, paaiškinu, kad per šį postą pirmą kartą, bet į Ukrainą tai jau ne pirmą, beveik kiekvienus metus važiuoju atostogauti. Pareigūnas pažiūri į mane keistu žvilgsniu ir nueina į būdelę. Aš jaučiu, kad kažkas ne taip, pradedu dairytis ir toks įtarimas, kad įvažiuojame tai ne į Ukrainą...

Kuo toliau, tuo labiau įtarimas pasitvirtina. Taigi čia Rumunijos-Moldovos pasienis, o įvažiavimas į Ukrainą - jau iš Moldovos teritorijos (į Reni miestą). Žemėlapyje kažkaip tai neužakcentavau šio momento. Laukdamas pasieniečio klausau dviejų moterų pokalbio rusiškai – draugė važiavo iš Rumunijos, automobilį iškratė, viską išrinko, nes nesusimokėjo duoklės, po to pakėlė „stavkę“ dvigubai, grynas nuostolis, kur tas pograničnikas, čia dar kažkokie užsieniečiai, matyt iš Turkijos, tai per juos dabar jau strigsim... ir t.t. Dairausi turko, iš užsieniečių tik musu auto.

Ateina pasienietis, be mūsų dokumentų. Pasišaukia mane iš automobilio, eime su manim. Galvoju, bus blogai. Mano pasas galioja iki sausio mėn., dar sumaišiau Ukrainą su Moldova, gerai bus, jei leis grįžti atgal. Mintyse pradedu dėliotis kelią atgal per Rumuniją. Atsivedęs į kambarėlį, pasienietis atspausdina popierių, duoda jį man ir sako: eik į kasą, susimokėk ekologijos mokestį. Ateisi su kvitu, gausi dokumentus. Prie kasos keli žmonės, kiek suprantu, vairuotojai, kasininkė kažkur išbėgusi. Vienas pradeda mane kalbinti, ko į Moldovą iš taip toli atvažiavau, net iš Turkijos. Pagaliau man kai kas paaiškėja. Paaiškinu, kad ne iš Turkijos, o iš Lietuvos, eilutė atgyja, visiems įdomu, kaip mes gyvename. Aš klausiu, kaip čia geriau išvažiuoti į Ukrainą, man pataria nevažiuoti į Reni, nes toliau kelio nėra, jis tik tiesiamas, o kada nuties, neaišku, pasiūlė važiuoti į Moldovos gilumą, o po to kirsti į Ukrainą per Padniestrės respubliką. „Jei dieną važiuosi, nieko neatsitiks“.

Ateina kasininkė, sumoku 8 RON (vis dar rumuniški pinigai) už ekologiją, pasienietis atiduoda dokumentus, palinki laimingo kelio ir būti atidesniam, kertant valstybių sienas. Padėkoju ir kuo greičiau iš ten. Įvažiuojame į Giurgiulesti miestelį (Moldova).

Moldova. Iš karto į akis krenta skurdas. Sumastau užsipilti dujų, bet neturiu moldaviškų pinigų. Su kolonėlės darbuotoju sutariam – 10 USD – 12 litrų. Ką darysi. Vėliau pasiskaičiavau, kad Moldovoje dujų litras – apie 50 eurocentų.

Važiuodamas toliau, pamatau banko pastatą. Tai paprastas namelis, viduje užuolaida atitverta kasa, snaudžia senelis apsauginis. Išsikeičiu likusius rumuniškus pinigus. Gyventi galima.
Kadangi į Moldovą įleido, nusprendžiame ją pervažiuoti visą. Keliai prasti, palyginus su Rumunija, kaimai netvarkingi, skurdūs. Dauguma automobilių - seni rusiški (žiguliai ir moskvičiai), sutinkame ir kinkomojo transporto, bet, skirtingai negu Rumunijoje, vežimus traukia asilai. Vėl darome išvadą, kad ne pyragai čia gyventi.

Daug užrašų rusų kalba. Kaip Lietuvoje tarybiniais metais, taip Moldovoje dabar, daugelis užrašų pradubliuota rusiškai. Mačiau plakatą ant namo sienos, kuriame puikavosi kažkokio veikėjo veidas ir užrašas: „Padarykime rusų kalbą antra valstybine kalba Moldovoje“. Pakelėse sodai ir vynuogynai, vieni prižiūrimi, bet yra daug ir apleistų. Sustok ir skinkis vynuogių, kiek nori. Mes taip ir darėme. Pakelės apsodintos graikiniais riešutmedžiais, ir vietiniai masiškai renka graikinius riešutus, tiesiog stovi žiguliukas su priekaba, ir pakelėje visa šeimyna į bulvinius maišus krauna riešutus. Ir nuo žemės, ir su pagaliais daužo nuo medžių. Aišku, prisirinkome ir mes tų riešutų, įdomu.

Privažiuojame miestuką Vulkanešti. Važiuojame keliu, staiga - šlagbaumas. Pagal išvaizdą – užtvertas kelias į kokį nors kolūkio technikos kiemą, prieš tai matėme apleistą užrašą „Kolchoz imeni Iljichia“. Šalia šlagbaumo – sunkiai ant kojų bepastovintis vyrukas, matosi, vietinis, kaip ir viskas aišku. Išlipu paklausti, kaip pravažiuoti. „O toliau už šlagbaumo – Ukraina“. O, velnias, dar nebuvau matęs tokio nusususio sienos perėjimo punkto. Apsisuku ir patraukiu kitu keliu.

Benzo kolonėlių pakeliui žymiai daugiau, negu Rumunijoje, kiekvienoje yra dujų. Kažkokiame miestelyje sustojome centrinėje aikštėje prie geltonos bačkos, nusipirkome giros. Labai skani, šalta buvo. Termometras rodo už borto 42 laipsnius. Tik kondicionierius ir gelbsti.

Keliai iki Kišiniovo prastoki, bet automobilių labai nedaug. Artėjant prie Kišiniovo, kelių kokybė ryškiai pagerėja, ir štai važiuojame keliu, į vieną pusę 4 (keturios) juostos. Aplinka pasikeičia, nupjauta žolė, tvarkinga. Už keliolikos km įvažiuojame į Kišiniovą. Gatvės plačios, eismas didelis, bet važiuoja tvarkingai. Nuo Kišiniovo į viršų kelias tikrai geras, platus. Laikomės krypties į Jampolį (Ukraina).

Privažiavome Orhey miestą. Jaučiasi nuovargis, tad, nors dar nevėlu, nusprendžiame naktį praleisti šiame mieste. Surandame viešbutį, bet sąlygos prastos, ir mes nusprendžiame pasieškoti vietos palapinei, nes sąlygos lyg ir būtų: pro miestą teka upė, yra ežeras, tai turėtų būti ir poilsio zonos.

Prie upės sutikti vietiniai pataria iš karto važiuoti prie ežero, nes ten yra specialiai įrengta poilsiavietė tokiems kaip mes, su palapinėmis. Beieškodami privažiavimo, klausinėjame vietinių kelio. Kažkaip tai išsprūsta klausimas – o jūs nenuomojate kambarių?. Močiutė krato galvą, o jos draugė kaimynė mosikuoja rankom – taigi va kaimynas kitoje kelio puseje nuomoja vietas nakvynei, pas jį ir kavinė/baras yra, ir vietos daug... Daug nesitikėdamas, einu ieškoti kaimyno.

Taigi. Kaip pravartu kartais paklausti senų žmonių. Kaimynas – fizinio lavinimo mokytojas, gyvena su žmona, taip pat mokytoja (rusų kalbos), abu jau pensininkai, suprivatizavęs sporto mokyklą su bendrabučiu. Viskas stovi ant ežero kranto, įrengta minifutbolo aikštelė, pliažiukas su vandens dviračiais, kiemas išcementuotas, kieme didelė pavėsinė su stalais (matyt, čia ta kavinė), viskas aptverta tvora. Nei vieno žmogaus, tik šuo, pririštas prie vielinio troso, kuris nutiestas per visą teritoriją, guli būdoje. Durys visur atrakintos, atviros – keistoka.

Pagaliau atsiranda savininkas su žmona – atsargiai išsiklausinėja, ko mums reikia. Aišku, priimti jie galėtų, bet jie nepasiruošę poilsiautojų sezonui (rugpjūčio antra pusė), nėra patalynės, kambariai netvarkyti, ir apskritai, jie tuo neužsiima. Aš nesitraukiu, sakau, kad tiks bet kas, nors palapinę leiskit pastatyti ant kranto. O iš kur Jūs? Iš Lietuvos. A, tai tada prašom. Vieno aukšto pastate keli kambariai, visi pristatyti lovų, kaip suprantu, čia anksčiau gyvendavo atvažiavę moksleiviai – sportininkai. Įsikuriame ir einame pasivaikščioti po apylinkes, pakeliui užsukame į 12 kv. m. „supermarketą“.

Grįžę matome, kad pavėsinėje stovi indas su vaisiais ir butelis tamsaus gėrimo. Etiketė – Belyj Aist. Negi, galvoju, svečius iš Lietuvos žada pavaišinti? Deja. Atėjo kaimynas, ir kartu su šeimininku ir jo žmona ramiai viską patvarkė. Mums nepasiūlė, tik vandens gavome. Nors arbatos išsivirėme. Pavakarieniavome kambaryje ir nuėjome miegoti.

8 diena

Išsimiegojome puikiai. Ryte anksčiausiai dumiame į turgų, tikslas – nusipirkti paprikos. Paieškoję išsirenkame maišą neblogai atrodančios raudonosios paprikos (20 kg, 1 kg – 9 moldaviškos lėjos). Pradžiai užteks, dar nusipirksime Ukrainoje.

Grįžę iš turgaus randame šeimininkę, bekurstančią... samagono aparatą. Pasirodo, abu mokytojai iš pernai metų vynyuogių vynelio varo tikrų tikriausią samagoną, mums žinomą kaip brendis. Tai štai ką jie gurgšnojo vakare su kaimynu.

Aparatas stovi kieme, už namo. Nei kiek nepaslėptas. Klausiu pas šeiminikę, ar nesilanko kokie nors milicininkai. Ateina, sako, kartais. Pasėdim, pasibėdavojam, dar į kelionę įdedam. Taip ir gyvenam. Pas mus kas antras kiemas tokius aparatus turi. Vynuogių niekas nesuperka, tai prisidarom vyno ir pas save laikom. Po to iš jo verdam konjaką. Patys vartojam, ir parduodam truputį. O ką daryti? Gyventi tai reikia.

Nusiperku ir aš 0,5 ltr butelaitį paragavimui. 25 moldaviškos lėjos (už naktį sumokėjom 100 lėjų).

Vykstame link Sorokos ir Kosauti – siena su Ukraina. 13,30 esame ant Dniestro kranto, laukiame muitinėje. Vėl tilto nėra, į kitą krantą kelia keltas. Kitame krante – Ukrainos pasienio postas. Įdomus keltininkų darbas – jie kaip ir niekieno teritorijoje dirba, įdomu, kur gyvena – Moldovoje ar Ukrainoje?

Praeiname Moldovos muitininkų patikrą, esame užrašomi pas vyresnįjį į žurnalą. Vyresnysis rekomenduoja po dokumentų patikrinimo aplankyti duty free parduotuvę su tikslu paremti Moldovos vyno pramonę. Taip ir padarome, užsiperkame vyno, grapos. Aptarnauja Visa korteles, tai dėl pinigų problemos nėra.

Laukiame kelto. 15 val. jau kelte, sumokame 5 usd už perkėlimą ir esame pas ukrainiečius. Greitai patikrina pasus, klausia, kodėl skirtingų spalvų pasai. Sakau, kad bordiniai – naujo pavyzdžio, su jais leidžia be vizų į Ameriką :). Negali būti!

Mes Ukrainoje, išvažiuojame 15,30, kryptis –Jampolis, Vinica. Keliai – nusivyliau, nuo paskutinio karto, kai buvau Ukrainoje, situacija tik pablogėjo. Nesusitvarko valdžia su keliais, matyt, neišsprendžiama problema.

Ukrainoje mūsų tikslas – nusipirkti cukraus ir pipirų. Kadangi jau vakaras, tai viską atidedame rytdienai o patys ieškome nakvynės. Randame motelį pakeliui į Chmelnickį – 150 UAH už kambarį su didžiule lova, (aišku, yra ir vonia, dušas, tualetas) kur keturiese puikiausiai telpame. Prieš užmigdamas spėju pagalvoti, kad motelis matyt ne tik pravažiuojančius tolimųjų reisų vairuotojus priima...

9 diena

Ryte atvažiavome į Chmelnickio turgų. Įsigijome dar 2 maišus paprikos (po 20 kg, 1 kg – 3,60 UAH) ir maišą cukraus (50 kg , 1 kg – 6 UAH). Judame į Ternopilį. Kelias prastokas, bet ne duobėtas. Ternopilyje apsipirkom maistelio supermarkete, (cukrus po 5,99 UAH) užsipylėm dujų (1 ltr – 6.10 UAH). Judam link Kremeneco. Pravažiavus jį, pakelės kavinėje sustojame suvalgyti ukrainietiškų barščių (15 UAH porcija). Vaikams patiko, man irgi.

Luckas, Volodimir Volinski, ir 21,00 Ukrainos-Lenkijos siena Ustilug miestelyje. Į Lenkiją įvažiavome 1 val. nakties. Dar valandą pavažiuojame ir stojame kolonėlėje nakvynės keletui valandų.

10 diena

6,30 išvažiuojame ir visą dieną važiuojame namo, užsukdami atsigerti kavos ir į parduotuves. 14 val. kertame Lenkijos-Lietuvos sieną. Į Vilnių įvažiuojame 17 val.

Tai štai ir viskas. Viso pagal spidometrą nuvažiuota apie 4582 km. Išleista ne daugiau 3000 Lt su kuru (apskaičiuota pagal tai, kiek pinigų išnaudota kortelėje, kitų pinigų nenaudojome).

1 nakvynė kempinge, 5 nakvynes moteliuose, 3 nakvynes automobilyje.

Jei būtų klausimų, mielai atsakysiu.

L.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron

Nuolaida hostingui