Tęsinys...
Kelias iki Galati jokių problemų neatnešė, išskyrus tai, kad kažkokiame kaimo keliuke mostelėjome į duobę ir pametėme dekoratyvinį rato gaubtą. Stojam ieškoti – vietinis, važiuojantis dviračiu, įdėmiai nužiūrėjo mus, vaikščiojančius po griovį šalia kelio. Keistas dalykas – gaubtą randame, bet plieninio žiedo, kuris yra gaubto viduje – ne. O be jo plasmasė nesilaiko ant ratlankio. Truputį nuliūdęs, nes matosi surūdijęs ratlankis, metu gaubtą į bagažinę ir judame toliau.
Galati pasiekiame pavakare. Tiksliau, ne Galati, o Dunojaus krantą. Miestas – kitame krante, tilto nėra, yra – keltas.
Jei kas įsivaizduoja, kad keltas yra tokio tipo, kaip keliantis is Klaipėdos į Neringą, tai truputį apsirinka. Šis keltas – tai padidinta kopija kelto, kuris kursuoja per Nerį Čiobiškyje, Širvintų rajone. Keltu keliasi ir lengvieji, ir fūros. Kai fūra užvaziuoja ant kelto, jis taip nusėda, kad lengvoji gali užvažiuoti tik tada, kai prie krašto padedami rastai, kurie truputį sumažina lygių skirtumą. Kelte zuja pora reguliuotojų, kurie išskirsto automobilius taip, kad svoris pasiskirstytų daugmaž tolygiai. Man liepia privažiuoti galu prie pat kelto krašto.
Na, mes jau ant kelto. Sumokame 22,50 RON už auto ir 4 žmones ir laimingai pasiekiame kitą krantą. Mažoji dukra truputį prisibijo stovėti, nes kelto kraštus riboja tik grandinės ir nedidelės tvorelės, padarytos iš vamzdžių. Po to įsidrąsina, paima persiką, kurį pasiūlo pagyvenusi moteriškė, sėdinti už juodo BMW X6 vairo (vėl pagalvojau, kiek jų čia daug).
Išvažiuojame iš kelto, ir mes Galati. Miestas didokas, net yra tramvajai. Devinta val. vakaro, miestas ruošiasi naktiniam gyvenimui – pilna žmonių, automobilių. Ne dyvai, čia pat siena.
Pradedame ieškoti nakvynės. Aišku, nerandame, ir nelabai stengiamės rasti. Sprendimą priimame tokį – pernakvosime aikštelėje prie didelio prekybos centro, ryte išleisime jame likusius rumuniškus pinigus ir persikelsime per sieną. Taip ir buvo. Naktis praėjo ramiai, neskaitant šunų, kurie prisirinko į aikštę, lojimo ir puldinėjimo vienas kitą.
7 diena
Ryte nusiperkame prekybos centre rumuniškų saldainių (lauktuvėms), maisto ir traukiame link sienos. Miesto pakrašty sustojame prie turgaus, kur nusiperkame daržovių (paprikos, pomidorų). Turgus didelis, didesnė dalis pardavėjų prekiauja tik urmu (nuo 20 kg). Man iškilo klausimas, kas perka ir kam, nes supermarketuose daržovės ir vaisiai iš ten pat, kaip ir Lietuvoje - Ispanija ir pan.
Pagaliau atvykstame prie sienos. Rumunijos pusėje net niekas neišėjo pažiūrėti, kas čia važiuoja. Stojame į eilę, kuri skirta ES piliečiams. Prieina pareigūnas, kurio forma man pasirodo keistoka. Paduodu dokumentus, rusiškai paklausia, iš kur ir kur važiuojame, ar pirmą kartą važiuojame per šį postą. Aš, aišku, drąsus, paaiškinu, kad per šį postą pirmą kartą, bet į Ukrainą tai jau ne pirmą, beveik kiekvienus metus važiuoju atostogauti. Pareigūnas pažiūri į mane keistu žvilgsniu ir nueina į būdelę. Aš jaučiu, kad kažkas ne taip, pradedu dairytis ir toks įtarimas, kad įvažiuojame tai ne į Ukrainą...
Kuo toliau, tuo labiau įtarimas pasitvirtina. Taigi čia Rumunijos-Moldovos pasienis, o įvažiavimas į Ukrainą - jau iš Moldovos teritorijos (į Reni miestą). Žemėlapyje kažkaip tai neužakcentavau šio momento. Laukdamas pasieniečio klausau dviejų moterų pokalbio rusiškai – draugė važiavo iš Rumunijos, automobilį iškratė, viską išrinko, nes nesusimokėjo duoklės, po to pakėlė „stavkę“ dvigubai, grynas nuostolis, kur tas pograničnikas, čia dar kažkokie užsieniečiai, matyt iš Turkijos, tai per juos dabar jau strigsim... ir t.t. Dairausi turko, iš užsieniečių tik musu auto.
Ateina pasienietis, be mūsų dokumentų. Pasišaukia mane iš automobilio, eime su manim. Galvoju, bus blogai. Mano pasas galioja iki sausio mėn., dar sumaišiau Ukrainą su Moldova, gerai bus, jei leis grįžti atgal. Mintyse pradedu dėliotis kelią atgal per Rumuniją. Atsivedęs į kambarėlį, pasienietis atspausdina popierių, duoda jį man ir sako: eik į kasą, susimokėk ekologijos mokestį. Ateisi su kvitu, gausi dokumentus. Prie kasos keli žmonės, kiek suprantu, vairuotojai, kasininkė kažkur išbėgusi. Vienas pradeda mane kalbinti, ko į Moldovą iš taip toli atvažiavau, net iš Turkijos. Pagaliau man kai kas paaiškėja. Paaiškinu, kad ne iš Turkijos, o iš Lietuvos, eilutė atgyja, visiems įdomu, kaip mes gyvename. Aš klausiu, kaip čia geriau išvažiuoti į Ukrainą, man pataria nevažiuoti į Reni, nes toliau kelio nėra, jis tik tiesiamas, o kada nuties, neaišku, pasiūlė važiuoti į Moldovos gilumą, o po to kirsti į Ukrainą per Padniestrės respubliką. „Jei dieną važiuosi, nieko neatsitiks“.
Ateina kasininkė, sumoku 8 RON (vis dar rumuniški pinigai) už ekologiją, pasienietis atiduoda dokumentus, palinki laimingo kelio ir būti atidesniam, kertant valstybių sienas. Padėkoju ir kuo greičiau iš ten. Įvažiuojame į Giurgiulesti miestelį (Moldova).
Moldova. Iš karto į akis krenta skurdas. Sumastau užsipilti dujų, bet neturiu moldaviškų pinigų. Su kolonėlės darbuotoju sutariam – 10 USD – 12 litrų. Ką darysi. Vėliau pasiskaičiavau, kad Moldovoje dujų litras – apie 50 eurocentų.
Važiuodamas toliau, pamatau banko pastatą. Tai paprastas namelis, viduje užuolaida atitverta kasa, snaudžia senelis apsauginis. Išsikeičiu likusius rumuniškus pinigus. Gyventi galima.
Kadangi į Moldovą įleido, nusprendžiame ją pervažiuoti visą. Keliai prasti, palyginus su Rumunija, kaimai netvarkingi, skurdūs. Dauguma automobilių - seni rusiški (žiguliai ir moskvičiai), sutinkame ir kinkomojo transporto, bet, skirtingai negu Rumunijoje, vežimus traukia asilai. Vėl darome išvadą, kad ne pyragai čia gyventi.
Daug užrašų rusų kalba. Kaip Lietuvoje tarybiniais metais, taip Moldovoje dabar, daugelis užrašų pradubliuota rusiškai. Mačiau plakatą ant namo sienos, kuriame puikavosi kažkokio veikėjo veidas ir užrašas: „Padarykime rusų kalbą antra valstybine kalba Moldovoje“. Pakelėse sodai ir vynuogynai, vieni prižiūrimi, bet yra daug ir apleistų. Sustok ir skinkis vynuogių, kiek nori. Mes taip ir darėme. Pakelės apsodintos graikiniais riešutmedžiais, ir vietiniai masiškai renka graikinius riešutus, tiesiog stovi žiguliukas su priekaba, ir pakelėje visa šeimyna į bulvinius maišus krauna riešutus. Ir nuo žemės, ir su pagaliais daužo nuo medžių. Aišku, prisirinkome ir mes tų riešutų, įdomu.
Privažiuojame miestuką Vulkanešti. Važiuojame keliu, staiga - šlagbaumas. Pagal išvaizdą – užtvertas kelias į kokį nors kolūkio technikos kiemą, prieš tai matėme apleistą užrašą „Kolchoz imeni Iljichia“. Šalia šlagbaumo – sunkiai ant kojų bepastovintis vyrukas, matosi, vietinis, kaip ir viskas aišku. Išlipu paklausti, kaip pravažiuoti. „O toliau už šlagbaumo – Ukraina“. O, velnias, dar nebuvau matęs tokio nusususio sienos perėjimo punkto. Apsisuku ir patraukiu kitu keliu.
Benzo kolonėlių pakeliui žymiai daugiau, negu Rumunijoje, kiekvienoje yra dujų. Kažkokiame miestelyje sustojome centrinėje aikštėje prie geltonos bačkos, nusipirkome giros. Labai skani, šalta buvo. Termometras rodo už borto 42 laipsnius. Tik kondicionierius ir gelbsti.
Keliai iki Kišiniovo prastoki, bet automobilių labai nedaug. Artėjant prie Kišiniovo, kelių kokybė ryškiai pagerėja, ir štai važiuojame keliu, į vieną pusę 4 (keturios) juostos. Aplinka pasikeičia, nupjauta žolė, tvarkinga. Už keliolikos km įvažiuojame į Kišiniovą. Gatvės plačios, eismas didelis, bet važiuoja tvarkingai. Nuo Kišiniovo į viršų kelias tikrai geras, platus. Laikomės krypties į Jampolį (Ukraina).
Privažiavome Orhey miestą. Jaučiasi nuovargis, tad, nors dar nevėlu, nusprendžiame naktį praleisti šiame mieste. Surandame viešbutį, bet sąlygos prastos, ir mes nusprendžiame pasieškoti vietos palapinei, nes sąlygos lyg ir būtų: pro miestą teka upė, yra ežeras, tai turėtų būti ir poilsio zonos.
Prie upės sutikti vietiniai pataria iš karto važiuoti prie ežero, nes ten yra specialiai įrengta poilsiavietė tokiems kaip mes, su palapinėmis. Beieškodami privažiavimo, klausinėjame vietinių kelio. Kažkaip tai išsprūsta klausimas – o jūs nenuomojate kambarių?. Močiutė krato galvą, o jos draugė kaimynė mosikuoja rankom – taigi va kaimynas kitoje kelio puseje nuomoja vietas nakvynei, pas jį ir kavinė/baras yra, ir vietos daug... Daug nesitikėdamas, einu ieškoti kaimyno.
Taigi. Kaip pravartu kartais paklausti senų žmonių. Kaimynas – fizinio lavinimo mokytojas, gyvena su žmona, taip pat mokytoja (rusų kalbos), abu jau pensininkai, suprivatizavęs sporto mokyklą su bendrabučiu. Viskas stovi ant ežero kranto, įrengta minifutbolo aikštelė, pliažiukas su vandens dviračiais, kiemas išcementuotas, kieme didelė pavėsinė su stalais (matyt, čia ta kavinė), viskas aptverta tvora. Nei vieno žmogaus, tik šuo, pririštas prie vielinio troso, kuris nutiestas per visą teritoriją, guli būdoje. Durys visur atrakintos, atviros – keistoka.
Pagaliau atsiranda savininkas su žmona – atsargiai išsiklausinėja, ko mums reikia. Aišku, priimti jie galėtų, bet jie nepasiruošę poilsiautojų sezonui (rugpjūčio antra pusė), nėra patalynės, kambariai netvarkyti, ir apskritai, jie tuo neužsiima. Aš nesitraukiu, sakau, kad tiks bet kas, nors palapinę leiskit pastatyti ant kranto. O iš kur Jūs? Iš Lietuvos. A, tai tada prašom. Vieno aukšto pastate keli kambariai, visi pristatyti lovų, kaip suprantu, čia anksčiau gyvendavo atvažiavę moksleiviai – sportininkai. Įsikuriame ir einame pasivaikščioti po apylinkes, pakeliui užsukame į 12 kv. m. „supermarketą“.
Grįžę matome, kad pavėsinėje stovi indas su vaisiais ir butelis tamsaus gėrimo. Etiketė – Belyj Aist. Negi, galvoju, svečius iš Lietuvos žada pavaišinti? Deja. Atėjo kaimynas, ir kartu su šeimininku ir jo žmona ramiai viską patvarkė. Mums nepasiūlė, tik vandens gavome. Nors arbatos išsivirėme. Pavakarieniavome kambaryje ir nuėjome miegoti.
8 diena
Išsimiegojome puikiai. Ryte anksčiausiai dumiame į turgų, tikslas – nusipirkti paprikos. Paieškoję išsirenkame maišą neblogai atrodančios raudonosios paprikos (20 kg, 1 kg – 9 moldaviškos lėjos). Pradžiai užteks, dar nusipirksime Ukrainoje.
Grįžę iš turgaus randame šeimininkę, bekurstančią... samagono aparatą. Pasirodo, abu mokytojai iš pernai metų vynyuogių vynelio varo tikrų tikriausią samagoną, mums žinomą kaip brendis. Tai štai ką jie gurgšnojo vakare su kaimynu.
Aparatas stovi kieme, už namo. Nei kiek nepaslėptas. Klausiu pas šeiminikę, ar nesilanko kokie nors milicininkai. Ateina, sako, kartais. Pasėdim, pasibėdavojam, dar į kelionę įdedam. Taip ir gyvenam. Pas mus kas antras kiemas tokius aparatus turi. Vynuogių niekas nesuperka, tai prisidarom vyno ir pas save laikom. Po to iš jo verdam konjaką. Patys vartojam, ir parduodam truputį. O ką daryti? Gyventi tai reikia.
Nusiperku ir aš 0,5 ltr butelaitį paragavimui. 25 moldaviškos lėjos (už naktį sumokėjom 100 lėjų).
Vykstame link Sorokos ir Kosauti – siena su Ukraina. 13,30 esame ant Dniestro kranto, laukiame muitinėje. Vėl tilto nėra, į kitą krantą kelia keltas. Kitame krante – Ukrainos pasienio postas. Įdomus keltininkų darbas – jie kaip ir niekieno teritorijoje dirba, įdomu, kur gyvena – Moldovoje ar Ukrainoje?
Praeiname Moldovos muitininkų patikrą, esame užrašomi pas vyresnįjį į žurnalą. Vyresnysis rekomenduoja po dokumentų patikrinimo aplankyti duty free parduotuvę su tikslu paremti Moldovos vyno pramonę. Taip ir padarome, užsiperkame vyno, grapos. Aptarnauja Visa korteles, tai dėl pinigų problemos nėra.
Laukiame kelto. 15 val. jau kelte, sumokame 5 usd už perkėlimą ir esame pas ukrainiečius. Greitai patikrina pasus, klausia, kodėl skirtingų spalvų pasai. Sakau, kad bordiniai – naujo pavyzdžio, su jais leidžia be vizų į Ameriką
. Negali būti!
Mes Ukrainoje, išvažiuojame 15,30, kryptis –Jampolis, Vinica. Keliai – nusivyliau, nuo paskutinio karto, kai buvau Ukrainoje, situacija tik pablogėjo. Nesusitvarko valdžia su keliais, matyt, neišsprendžiama problema.
Ukrainoje mūsų tikslas – nusipirkti cukraus ir pipirų. Kadangi jau vakaras, tai viską atidedame rytdienai o patys ieškome nakvynės. Randame motelį pakeliui į Chmelnickį – 150 UAH už kambarį su didžiule lova, (aišku, yra ir vonia, dušas, tualetas) kur keturiese puikiausiai telpame. Prieš užmigdamas spėju pagalvoti, kad motelis matyt ne tik pravažiuojančius tolimųjų reisų vairuotojus priima...
9 diena
Ryte atvažiavome į Chmelnickio turgų. Įsigijome dar 2 maišus paprikos (po 20 kg, 1 kg – 3,60 UAH) ir maišą cukraus (50 kg , 1 kg – 6 UAH). Judame į Ternopilį. Kelias prastokas, bet ne duobėtas. Ternopilyje apsipirkom maistelio supermarkete, (cukrus po 5,99 UAH) užsipylėm dujų (1 ltr – 6.10 UAH). Judam link Kremeneco. Pravažiavus jį, pakelės kavinėje sustojame suvalgyti ukrainietiškų barščių (15 UAH porcija). Vaikams patiko, man irgi.
Luckas, Volodimir Volinski, ir 21,00 Ukrainos-Lenkijos siena Ustilug miestelyje. Į Lenkiją įvažiavome 1 val. nakties. Dar valandą pavažiuojame ir stojame kolonėlėje nakvynės keletui valandų.
10 diena
6,30 išvažiuojame ir visą dieną važiuojame namo, užsukdami atsigerti kavos ir į parduotuves. 14 val. kertame Lenkijos-Lietuvos sieną. Į Vilnių įvažiuojame 17 val.
Tai štai ir viskas. Viso pagal spidometrą nuvažiuota apie 4582 km. Išleista ne daugiau 3000 Lt su kuru (apskaičiuota pagal tai, kiek pinigų išnaudota kortelėje, kitų pinigų nenaudojome).
1 nakvynė kempinge, 5 nakvynes moteliuose, 3 nakvynes automobilyje.
Jei būtų klausimų, mielai atsakysiu.
L.